Rokas Balsys, kretingiškis, Mančesteryje studijuojantis muzikos produkcijos specialybę, neseniai grįžo iš misijų Tanzanijoje. Šią misiją inicijavo Mančesterio universiteto kapelionas kunigas jėzuitas. Jis pats Rytų Afrikos misijose buvo jau gal kokius septynis kartus ir norėjo pradėti misijų projektą su studentais iš Mančesterio.
„Mes buvome pirmoji pilotinė keturių studentų grupė, kurie ir vykome į Tanzaniją, kur mėnesį laiko savanoriavome Šv. Ignaco paruošiamojoje ir pradinėje mokykloje, – pasakojo Rokas Balsys. – Mokykla yra įsikūrusi Dodomoje, Tanzanijos sostinėje. Mėnesį praleidome mokydami vaikus, padėdami ten tarnaujančioms Šv. Gemos Galgani kongregacijos seserims. Aš asmeniškai mokiau vaikus muzikos ir informacinių technologijų, vedžiau tikybos pamokas, bet mano pagrindinis uždavinys buvo (kadangi studijuoju muzikos produkciją) suburti vaikų chorą ir įrašyti jų atliekamas giesmes. Kadangi buvome atsivežę šiek tiek įrangos, pavyko įrašyti vienuolika dainų anglų, Kisvahili ir Ganos kalbomis. Dabar mėginsiu suburti bendraminčių kompaniją, parašyti šioms dainoms kompozicijas, įrašyti studijoje instrumentuotę ir išleisti albumą“, – tikisi Rokas.
Vaikinas sako, jog už albumą surinkus pinigus nusiųstų atgal į Šv. Ignaco mokyklą ir tuo būdu toliau padėtų katalikiškai mokyklai nuotoliniu būdu. Jis mielai sutiko atsakyti į kelią klausimų apie gyvenimą perkeitusią misijų patirtį.
Ar mėnuo buvo pakankamas laikas misijai? Viena vertus, kelionė daug kainuoja, kita vertus, per mėnesį tik spėji artimiau susipažinti su vietiniais, prisirišti ir jau tenka išvažiuoti?
Be abejo, mėnesio laikotarpis tikrai yra per trumpas, tačiau mūsų komandos studentai esame baigę dar tik du kursus, likę paskutiniai metai universitete, ir visiems reikia ruoštis baigiamiesiems darbams. Norėjome pasilikti Tanzanijoje ilgiau, tačiau dėl studijų teko apsiriboti mėnesiu.
Tačiau nusprendėme nuskristi bent jau mėnesiui, susipažinti su vietiniais žmonėmis, pažiūrėti, kur galima padėti ne tik pradinėje mokykloje, kiek kas kainuoja, pramokti vietinės Kisvahili kalbos. Tai buvo paragavimas, ką reiškia misija. O svarbiausia – parvežti naujų įspūdžių, liudijimų, nuotraukų, kad patrauktume daugiau žmonių savanoriauti kitąmet ir kad toji misija sėkmingai tęstųsi, būtų galima suburti grupę ilgesniam misijų laikotarpiui.
Grįžus iš Tanzanijos man gimė noras suburti nedidelę jaunimo grupę iš Lietuvos, kurie vyktų savanoriauti, o aš apsiimčiau koordinuoti jų kelionę.
Kokia dalis Tanzanijos vaikų lanko mokyklą?
Jėzuitų įkurtoje ir Šv. Gemos Galgani seserų valdomoje mokykloje, kurioje savanoriavome, šiuo metu mokosi apie 530 mokinių, klasės perpildytos, ir vienoje klasėje mokosi nuo 50 iki 65 vaikų. Tačiau pamoką vesti įmanoma, nes vaikai auklėjami labai griežtai, o ir patys trokšta mokytis žinodami, kad jiems tai yra vienintelis kelias į geresnę ateitį ir galimybė padėti savo šeimai.
Daugelis mokyklų, aišku, yra valstybinės, ir sąlygos jose yra labai prastos. Šv. Ignaco mokykla, palyginti su Europos mokymo įstaigomis, taip pat atrodė labai vargingai, nors ir yra viena iš aukščiausio lygio mokyklų Tanzanijos sostinėje. Kadangi ji yra privati, mokslas joje kainuoja, ir metinė kaina vaikučiui siekia 600 eurų. Tai itin didelė suma Afrikoje, ir daug kas neišgali. Dėl šios priežasties mokyklos direktorė sesuo Euphrazija paprašė mūsų pradėti rinkti aukas, kad europiečiai paremtų ir suteiktų galimybę lankyti mokyklą bent 4–5 vaikams, neišgalintiems susimokėti už mokslą. Taigi viena iš mūsų misijų bus per kalendorinius metus surinkti reikiamą sumą padengti penkių vaikų mokslą.
Ar patys jėzuitai ieško paramos mokyklai?
Patys broliai nelabai spėja tą daryti, nes turi didelių problemų dėl pašaukimų. Turėjome progą apsistoti Arušoje, vieninteliuose jėzuitų noviciato namuose visai Rytų Afrikai, kur ugdomi naujokai iš septynių ar aštuonių valstybių. Šiuo metu pirmųjų metų novicų iš viso yra tik dvylika. Tai reiškia, kad vidutiniškai apie vieną–du novicus iš kiekvienos valstybės.
Tad jėzuitai tiesiog fiziškai nepajėgtų užsiimti paramos paieškomis, nes turi labai daug pareigybių parapijose, provincijose.
Sesutės iš Šv. Gemos kongregacijos taip pat yra vargo bitutės, itin daug dirbančios visuomenėje. Jos eina į parapijas, mokyklas, dirba eilinius buitinius darbus, mėgindamos padėti žmonėms ir Bažnyčiai nuo pačių smulkiausių dalykų, ar tai būtų Dodomos arkivyskupo daržų priežiūra, ar namų valymas, ar katechezės pamokos parapijoje. Jos vėlgi neturi laiko rašyti projektų ir ieškoti papildomos paramos.
Ar privati katalikiška mokykla nėra vien išrinktųjų privilegija?
Mokykloje mokosi ne tik katalikų vaikai, bet yra ir protestantų, ir vienas musulmonas. Jo tėvai yra praktikuojantys musulmonai, o jų sūnus mokykloje meldžiasi kartu su visais savo draugais. Galima matyti, kad keletas vaikų yra iš turtingesnių šeimų, o kiti – iš skurdesnių, bet tėvai visomis išgalėmis stengiasi išleisti vaikus į mokyklą. Deja, valstybė nėra suinteresuota finansuoti katalikiškų mokyklų. Jų nuomone, Katalikų Bažnyčia yra turtinga, taip pat ir Jėzuitų ordinas, todėl jie patys gali sau leisti išlaikyti mokyklas. Tačiau realybė kitokia, todėl mokykla neturi kitos išeities, kaip apmokestinti mokslą. Tuo tarpu paklausa išlieka, kasmet priimami prašosi vis daugiau vaikų, o papildomų lėšų plėsti klases ar samdyti daugiau mokytojų nėra.
Kiek supratau iš tavo rašyto dienoraščio, Tanzanijoje vis dar gaji mergaičių apipjaustymo tradicija? Kaip į tai reaguoja katalikų misionieriai?
Tai tebėra didelė problema, apie ją sužinoję patyrėme kultūrinį šoką. Skaudi realybė ta, kad moterų apipjaustymai vyksta ne tik musulmonų, bet ir krikščionių šeimose. Kartą muzikos mokytoja mums geriant arbatą pasakė: „Nors išsilavinimas atėjo į Rytų Afrikos valstybes senokai, ši bjauri tradicija sugebėjo persismelkti ir į krikščionių šeimas ne per religinius motyvus, bet per kultūrinį paveldą.“ Mergaičių apipjaustymas paprastai vyksta kaimuose, kur žmonės vis dar nesupranta, kaip neigiamai apipjaustymas paveikia moterų gyvenimą.
Tai baisus šeimas ardantis dalykas. Dažnai moterys, kurios turi būti visiškai paklusnios ir nuolankios savo vyrams, žinodamos, kad artėja laikas, kada jų dukros bus apipjaustytos, padeda mergaitėms pabėgti iš namų. Pabėgimas reiškia, kad jos nebegali sugrįžti į šeimą, lieka be pragyvenimo lėšų, be išsilavinimo ir neturi kur eiti. Šiuo atveju Katalikų Bažnyčia ir Šv. Gemos seserys įsikišo kurdamos tokioms merginoms globos namus.
Labai giliai širdį įstrigo požiūrio į moterį skirtumas čia, Europoje, ir Afrikoje. Moterys Afrikoje atlieka sunkiausius darbus, gatvėse matydavau jas, nešančias ryšulius ant galvų ir pilvo, o ant nugaros dar prisirišusias kūdikius. Jos skuba namo gaminti valgyti, apeiti gyvulius, tvarkytis, o vyrai tuo tarpu atsipalaidavę mieste keičia padangą ar kažką uždarbiaudami paveža, bet pernelyg neprisideda prie šeimos išlaikymo. Jų pasiteisinimas yra toks, kad vyrai turi ruoštis karui, nors pačioje Tanzanijoje jokių karinių konfliktų nebuvo nuo pat nepriklausomos valstybės sukūrimo. Vienintelis būdas, kaip žmonos gali šiek tiek pasipriešinti savo vyrams, yra jų nešiojamos tradicinės skaros. Ant skarų būna išsiuvinėti užrašai: „Mano vyras yra tinginys“ arba „Mano vyras manęs nesiklauso“. Tai vienintelis kultūrinis būdas, kaip moterys per savo išorę gali pakritikuoti vyrą.
Sakei, kad subūrei vaikų chorą. Ar vaikai noriai dainavo, ar yra talentingi?
Kai pirmą kartą pamačiau vaikučius, jie tryško entuziazmu, meile ir noru dainuoti. Žinoma, buvo nelengva, nes mažiausieji vaikai, su kuriais dirbau, buvo ketvirtokai. Jie tikrai gali dainuoti, bet buvo labai sudėtinga išlaikyti jų dėmesį. Įrašinėti reikėjo paprastoje klasėje, nebuvo studijos ir patogių sąlygų. Parinkome nedidukę klasę, kurioje yra mažiausias aidas, prikabinome ant sienų kilimų ir apklotų. Tad patalpa buvo maža, o vaikų daug, karšta, reikėjo įrašyti daug dainų. Tačiau pavyko su mažaisiais vaikais įrašyti septynias giesmes, o likusias įrašėme su merginomis iš septintos klasės. Daugelis mergaičių apdovanotos puikiu muzikiniu talentu.
Savo feisbuko paskyroje rašei, kad Afrika pakeitė tavo gyvenimą. Ką konkrečiai turi omenyje?
Pirmą kartą gyvenime apsilankiau Afrikoje, pradžioje buvo nejauku, kai, išlipus iš autobuso, aplink apstodavo apie trisdešimt žmonių, siūlydami pirkti visko, pradedant riešutais ir baigiant rūbais.
Pamačiau, kiek daug Rytų Afrikoje yra skausmo, korupcijos ir mirties, ir kaip nepaisydami visko žmonės geba šypsotis ir būti laimingi. O kaip mes Vakaruose skundžiamės dėl visokių buitinių smulkmenų, per mažų atlyginimų, gyvenimo sąlygų... Ten žmonės neturi kaip tualete nuleisti vandenį, neturi šilto vandens, elektros, interneto. Taip pagyvenęs mėnesį jaučiuosi labai laimingas ir apdovanotas, kas rytą eidamas į dušą ar tualetą.
Esu įpratęs kasdien valgyti šokoladą ir kitus saldumynus, o kai ten nieko panašaus nėra, mėnesį taip pagyvenus neišvengiamai pasikeitė požiūris į pasaulį. Man buvo labai sunku grįžti. Nuėjau į prekybos centrą ir keletą minučių stovėjau spoksodamas į lentynas ir nežinodamas, nuo ko pradėti. Tanzanijoje nuėjus į mažytes parduotuves tegalima rasti būtiniausių produktų – ryžių, pupelių, daržovių. Grįžus man nebesinori nei prabangos, nei įmantraus maisto.
Kokia patirtis tau stipriausiai įsirėžė į širdį?
Turbūt labiausiai sukrečiantis momentas buvo „Vilties kaimelio“ aplankymas. Tai yra vaikų namai, kur gyvena 172 vaikučiai, sergantys ŽIV arba AIDS. Nė vienas iš jų neturi nei tėvų, nei senelių, nei kitų artimųjų. Nors praleidome ten tik pusdienį, emociškai tai buvo pats stipriausias susitikimas. Šių vaikų tėvai ir artimieji yra mirę nuo AIDS.
Visoje Tanzanijoje vaikų, sergančių AIDS, yra gerokai daugiau, tačiau kitus priglaudžia jų artimieji. Šie vaikai nebeturi nieko. Į kaimelį ateina savanorių, kurie suburia šeimas po penkis ar šešis vaikus, globoja tuos vaikus ir tampa jų tėvais. Tie vaikučiai gauna atskirą namelį ir jame gali gyventi kaip šeima. Visame kaimelyje yra suformuota 18–19 tokių šeimų, o dauguma savanorių yra vietiniai žmonės, galbūt dirbantys geresnius darbus, bet tarnaujantys kaimelyje be jokio atlygio. Man paliko gilų įspūdį, kad ten dirba ne misionieriai iš Europos, o vietiniai žmonės.
Laikėm ant rankų 5–6 mėnesių kūdikius, kurie visi jau serga ta baisia liga. Visi jie kiekvieną dieną geria vaistus, yra labai silpni ir nežino, kas bus rytoj. Mirtis kiekvieno iš jų tyko už kampo. Buvo sunku neparodyti liūdesio ir gailesčio, nes „Vilties kaimelio“ tikslas yra palaikyti jų dvasią, suteikti vilties. Todėl negalima demonstruoti savo negatyvių emocijų viešai.
Kaimelyje sutikau maždaug ketverių metų berniuką. Paklausiau jo, kodėl vaikšto basas, kai kiti vaikai avi batus. Jis atsakė: „Aš teturiu vienus sandalus, ir man gaila juos sunešioti.“ Tokie pavyzdžiai visiškai keitė mano mąstymą apie gyvenimą mūsų vartotojiškoje visuomenėje. Lietuvoje žmonės yra įpratę skųstis, tačiau Tanzanijoje 60 proc. žmonių per dieną uždirba tik vieną dolerį. Ką už tiek galima nupirkti? Žinau, kad jeigu kitąmet grįšiu savanoriauti į Tanzaniją, daugiau laiko skirsiu ne mokyklai, o būtent „Vilties kaimeliui“.
Kalbino Monika Midverytė OFS
Nuotraukos autorius Ladislav Maluch
Nuotraukose: Misijos Tanzanijoje dalyviai
